|
so:text
|
Bendraamžių rungtynėse vaikui neleiskime nei pralaimėti, nei pykti; stenkimės, kad jis būtų draugiškas su varžovais, kad įprastų norėti ne pakenkti, bet pralenkti; kai nugalės ar kita verta pagyrimo padarys, leiskime sielai pakilti, bet ne krykštauti, nes iš džiaugsmo pradedama šokinėti ant vienos kojos, o bešokinėjant – pasipučiama ir pernelyg didžiuojamasi. Leiskime ir atsipalaiduoti, bet drausime tinginiauti ir dykinėti; saugosime nuo lipšnumo, nes niekas neformuoja piktesnių žmonių, kaip švelnus ir meilus auklėjimas. Todėl vienatūrių, kuriems labiau nuolaidžiaujama, sielos esti labiau sugedusios. Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam nieko niekada nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiparšinėjama dėl auklėtojo griežtumo. (lt) |
