|
so:text
|
Mane tartum stabas ištiko. Jis mane ištiko ne dėl kaltės jausmo, nes buvau išmokęs niekuomet nesijausti kaltas. Jis mane ištiko ne dėl baisios netekties, nes buvau išmokęs nieko aistringai negeisti. Jis mane ištiko ne dėl žiauraus mirties prisilietimo – buvau išmokęs žiūrėti į ją kaip į draugę. Jis mane ištiko ne dėl širdį draskančios neteisybės. Buvau pripratinęs save prie minties, kad tikėtis teisingo atpildo taip pat juokinga, kaip ieškoti perlų mėšlo krūvoje. Jis mane ištiko ne todėl, kad esu toks nemylimas. Buvau išmokęs apsieiti be meilės. Jis mane ištiko ne todėl, kad Viešpats man toks negailestingas. Buvau pripratęs ničnieko iš Jo nesitikėti. Stabas surakino mano sąnarius dėl to, kad man nebeliko visai jokio tikslo nei priežasties judėti kuria nors kryptimi. Variklis, vertęs vieną po kito nugyventi visus tuos betikslius ir beprasmius metus, buvo smalsumas. Dabar ir jis apleido mane. (lt) |
