|
so:text
|
Keisti pakelės miestai ant pasaulio stogo lėkė pro šalį, o skraistėmis apsigobę indėnai žvelgė į mus iš po skrybėlių kraštų ir rebozos. Gyvenimas buvo sodrus, slėpiningas, senoviškas. Visi kažką laikė atkišę rankose.Jie nusileido nuo tolimų kalnų ir aukštumų kažko atkišt, ką jų manymu, galėjo pasiūlyti civilizacija, ir jie niekad sapnuot nesapnavo jos liūdesio ir varganų sudužusių iliuzijų. Jie nežinojo kad išrasta bomba, galinti ištaškyti visus mūsų tiltus ir kelius, paverst juos griuvėsių krūvom, ir kad kurią nors dieną mes pavirsim tokiais pat vargšais kaip jie, ir atkišime rankas taip kaip jie, visai kaip jie. – „Kelyje“. (lt) |
