|
so:text
|
Mes esam tokie, kokie esam, ir nieko čia nepadarysi. Kaip tas paukštelis iš senos keltų legendos, kuris su spyglio perverta širdimi išgieda savo kančią ir miršta. Jam taip reikia, kažkas jį verčia. Mes galim žinoti, ką padarysim negerai, dar nepradėję daryti, bet žinojimas nieko nepakeis, tiesa? Kiekvienas gieda savo giesmę, tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė. Mes patys pasidarom sau spyglius ir nė kiek nesusimąstom, kaip mums tai atsilieps. Belieka kentėti ir sakyti sau, kad kentėti yra dėl ko. – „Erškėčių paukščiai“. (lt) |
