|
so:text
|
Gal iš tikrųjų mūsų gyvenimas – vien beprasmis tuščias egzistavimas. Tą sekundės dalelytę pagalvojau ar aš noriu toliau gyventi tokį gyvenimą. Pamaniau, ar aš noriu auginti vaikus, kurie jaustų baimę širdyje. Ir tada šmėkštelėjo mintis, jog dangus, ko gero puiki vieta, į kurią galima pabėgti nuo beprotybės. Bet aš dar nepasirengusi keliauti į dangų, ir, ko gero, dangus dar nepasirengęs priimti manęs. Klaikiausia yra tai, kad tie siaubingi konfliktai ir neteisybė man atrodo priimtiniau, nei ta vieta, į kurią vieną dieną visi nukeliausime, – vieta, kur viskas idealu ir tobula. Taigi ta sekundė pralėkė, ir mintimis vėl sugrįžau prie šio bergždžio egzistavimo, kuris man buvo įprastas, ir tiesą sakant priimtinas. (lt) |
