|
so:text
|
Mirtis man asocijavosi su keista nepažįstama ranka, – prekybos agentas, išsivedantis motinas, valkatas ar devintą dešimtį perkopusius kaimynus, lyg būtų kalbama apie pragarišką loteriją. Į galvą netilpo, kad mirtis gali vaikščioti šalia, žmogišku pavidalu, pavydo apnuodyta širdimi, tviskančia uniforma ar munduru, stovėti eilėse prie kino filmų, juokauti užeigose arba rytais vestis vaikus pasivaikščioti po Siudadelos parką, o popietėmis ką nors numarinti Montijuko pilies belangėje ar be jokių apeigų užkasti bevardį kūną bendroje duobėje. – „Vėjo šešėlis“. (lt) |
