|
so:text
|
Nėra pragaištingesnio dalyko vakarykščiam tamsiam pagoniui už Romos katalikų tikėjimą, mat šiame niūriame krašte tebegyvas kažkoks pirmykštis bukas ir užsispyręs blogis, kažkoks tamsos gaivalas, kuris visur įsismelkęs giliai giliai ir įžindomas kartu su motinos pienu, ir tik stiprios dvasios žmonės prieš jį atsilaiko, bet tas gaivalas užplūsta žmonių sielas ir netikėtai ir jie pradeda daryti blogį, ir kai jį padarę nueina pas kunigą išpažinties ir kaipmat gauna išrišimą už savo padarytas nuodėmes, jie ir kitą rytą atsibudę daro pikta, kaip niekur nieko, be jokio sąžinės graužimo, nes žino, kad gerasis Dievulis jiems vis vien atleis, ką jie bepadarytų, o jei nenorės atleisti – jo stabas bus nuplaktas botagu. Ir kunigaikštis Jonušas Radvila, didaus įžvalgumo vyras, tada Norvaišai pasakęs, kad žemaičiams galįs padėti tik Kalvino tikėjimas, kuris teigiąs, kad visi nusidėjėliai ydingi ir pasmerkti vos gimę, ir tik visagalio Viešpaties malonė galinti juos išganyti, ir kad jokios atgailos ir išpažintys gyvenimo pabaigoje nepadėsiančios, o gerus darbus daryti ir Dievo bijoti reikia kiekvieną mielą dieną. – „Silva Rerum“. (lt) |
